„Knygosūkis“ – literatūrinis stalo žaidimas
Žmonės žaidimus kūrė jau gilioje senovėje. Žaidimai buvo ne tik geras būdas praleisti laisvalaikį, bet kartu ir tobulėti, mąstyti, strateguoti, skaičiuoti ir pan. Stalo žaidimai per visus amžius užėmė pakankamai svarbią vietą mūsų istorijoje. Vienas pirmųjų stalo žaidimų „Senet“ buvo atrastas Egipte apie 4-tą tūkstantmetį prieš mūsų erą. Dabartiniais kompiuterizacijos, interneto, socialinių tinklų laikais stalo žaidimai gali pasirodyti tikra atgyvena. Tačiau jie populiarūs ir šiandien. Miestuose kuriasi stalo žaidimų klubai ir asociacijos. Vis dažniau prie stalo žaidimų galima sutikti jaunų žmonių, susižavėjusių šia turininga ir užkrečiančia pramoga, kuri tampa lyg tradicija susirinkti prie bendro stalo „gyvam“ bendravimui.
Šių laikų jaunimas arba vadinamoji Y karta tikisi galimybės augti, tobulėti ir neslepia didelių asmeninių ambicijų, jos atstovams svarbu patikti, būti žinomiems ir geresniems už kitus. Jie nori būti nepralenkiami, būti geriausi. Stalo žaidimai šią galimybę jiems suteikia. Žaidimas nėra paprastas laiko praleidimas. Yra įvairiausių stalo žaidimų, kurie net mums nepastebint, lavina mūsų ir artimųjų protą.
Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, siekdama tenkinti Y kartos atstovų interesus, kartu skatindama juos domėtis literatūra, įgyvendina projektą „Knygosūkis: žinok, skaityk, mėgaukis“ ir sukūrė įdomų, unikalų, skaitymą skatinantį literatūrinį stalo žaidimą „Knygosūkis“. Žaidimas skirtas jaunimui, bet jį gali žaisti visi, besidomintys lietuvių ir užsienio literatūra. Idėja sukurti stalo žaidimą kilo, kai rašant kitą projektą, skirtą kiemo skaityklos įkūrimui, pradėta ieškoti papildomos veiklos. Norėjosi, kad tai būtų ne tik įdomus, bet ir turiningas užsiėmimas, kuris skatintų skaityti lietuvių ir užsienio autorių literatūrą. Kadangi jaunoji skaitytojų karta labai domisi stalo žaidimais, norėjosi surasti literatūrinį stalo žaidimą ir jį jiems pasiūlyti. Deja, tokio žaidimo lietuvių kalba nepavyko rasti. Tada ir kilo idėja patiems sukurti tokį žaidimą.
Prasidėjo ilgas, kupinas naujų patirčių, iššūkių, azarto ir smalsumo etapas. Iš bibliotekos Atviros erdvės jaunimui pasiskolinome visus stalo žaidimus ir juos išanalizavome, skaitėme taisykles, žaidėme, rinkome geriausius, patraukliausius, įdomiausius. Bandėme įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti mūsų žaidimas, kas jame turėtų būti patrauklaus, įdomaus, kitaip negu kituose stalo žaidimuose. Po ilgų diskusijų ir ieškojimų apsisprendėme dėl dėžutės dydžio, žaidėjų amžiaus, žaidimo trukmės, klausimų kiekio ir kt. Surengėme konkursą žaidimo pavadinimui. Buvo įvairių pasiūlymų – „Literatūrosūkis“, „Knygius“, „Suk galvą, bet saugok sprandą“ ir kt. Tačiau nugalėtojo vardą pelnė „Knygosūkis“ – I. Simonaitytės bibliotekos direktoriaus, rašytojo, skulptoriaus J. Šikšnelio sugalvotas pavadinimas. Tai ir knygos, ir galvosūkis. Skaitant knygas dažnai iškyla įvairių klausimų, minčių, galvosūkių. O kartais knygose ieškome atsakymų į gyvenimo galvosūkius.
Kadangi žaidimas – literatūrinis, apimantis ir lietuvių autorius, norėjosi, kad patys knygų kūrėjai bei kiti garsūs Lietuvos meno atstovai prisidėtų prie jo kūrimo, juk kas jeigu ne jie geriausiai išmano literatūrą, kultūrą, jaučia jos pulsą. Buvo išsiųsta virš 500 elektroninių laiškų su prašymu ir kvietimu prisidėti kuriant pirmąjį Lietuvoje literatūrinį stalo žaidimą. Pagaminome kvietimų, kurie buvo dalinami įvairių renginių, edukacijų metu. Juos taip pat dalinome Knygų mugės Vilniuje metu. Sukurti literatūrinį klausimą nebuvo taip paprasta, nes reikėjo sugalvoti ne tik aiškų, trumpą klausimą ir atsakymą į jį, bet ir užuominą, kuri padėtų atsakyti į klausimą. Labai džiaugiamės, kad Lietuvos dainininkai, aktoriai, rašytojai nepabūgo šios užduoties, prisidėjo prie žaidimo kūrimo, atsiuntė savo sugalvotų klausimų. Sulaukėme įvairių reakcijų, nuomonių bei atsakymų – vieni labai palaikė, kiti buvo per daug užsiėmę. Vienas pirmųjų savo klausimą atsiuntė dainininkas, muzikantas, aktorius, prodiuseris Andrius Mamontovas. Vienas įdomiausių atsakymų buvo vieno iš rašytojų: „dėkoju už kvietimą. Tačiau tegu tokiuose „žaidimuose“ dalyvauja jaunesni už mane. Tai G. Grajauskas, D. Sobeckis ir kiti“. Turėjome labai įdomų pokalbį su rašytoju, bardu Edmundu Janušaičiu, kuris paskambinęs atsiprašė, jog negali prisidėti prie žaidimo kūrimo, nes nėra kūrybingas ir nesugalvoja klausimų, tačiau pokalbio metu uždavė ne vieną įdomų klausimą, kurie vėliau buvo įtraukti į žaidimą. Klausimų su linkėjimais sulaukėme iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat iš Londono bei tolimosios Amerikos.
Žaidimo dėžutėje galima rasti net 400 kortelių su klausimais, užuominomis ir atsakymais. Jų kūrimas įsuko į labai įdomų knygų, autorių, personažų pažinimo pasaulį nuo Hanso Kristiano Anderseno pasakų iki šių laikų jaunimo pamėgtos literatūros. Kurti „Knygosūkį“ nebuvo lengva, ypač kai procesas persirito į antrąją pusę ir prasidėjo paskutinysis šimtas tuščių kortelių. Galvose sukosi tie patys autoriai, tos pačios knygos, tie patys atsakymai, užuominos, mintys... Klausimų kūrimą sunkino tai, kad kiekvienam jų reikėjo sugalvoti po užuominą, kuri padėtų į jį atsakyti. Kartais pavykdavo sukurti keletą klausimų tam pačiam atsakymui, o užuomina vis „sukdavosi“ kažkur mintyse. Ypatingai sunku buvo sugalvoti užuominas atsakymams, kuriuose buvo vardas ar pavardė. Nemažai tokių tiesiog nepateko į žaidimą. Taip pat knygos, autoriai, personažai labai skirtingi – apie vienas knygas ar autorius pavykdavo sugalvoti begalę klausimų, kiti – neįdomūs, be spalvingos biografijos. Nors žaidimą kūrėme ir iš perskaitytos literatūros, ją reikėjo iš naujo vartyti, skaityti, prisiminti. Viena populiariausių knygų, apie kurią daugiausia sulaukėme klausimų – tai Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“. Taip pat populiarus buvo Dorianas Grėjus (Oskaras Vaildas „Dorijano Grėjaus portretas“). Vis tik apsisprendėme, kad apie vieną knygą ar autorių žaidime negali būti tiek daug informacijos. Taigi „Knygosūkyje“ nerasite daug pasikartojančių knygų ar autorių – žaidime paminėti net 225 autoriai, 172 knygos. Žaidimas – įvairiapusis, apimantis tiek lietuvių, tiek užsienio šalių rašytojus, knygas ir jų personažus nuo Antikos iki šių dienų detektyvų.
Žaidimo dėžutėje be kortelių yra laimės ratas, kuris padeda žaidėjui nežinant teisingo atsakymo. Išsukus laimės ratą, galima išgirsti užuominą į atsakymą, pasinaudoti internetu arba iš karto gauti teisingą atsakymą. Yra galimybė, kad atsakymo ir pagalbos, deja, negausite. Atsakydami klausimas po klausimo, žaidimo figūrėlėmis dalyviai eina žaidimo lenta ratu, kol pasiekia paskutinį žaidimo langelį ir laimi žaidimą. Vieno žaidimo metu vienas žaidėjas atsako nuo 10 iki 30 klausimų, todėl žaidimą su 400 kortelių žaisti nepabos dar ir dar kartą, o knygos, autoriai, personažai visą laiką bus nauji, įdomūs ir įvairūs. Be to, nors žaidimas ir literatūrinis, tačiau norint laimėti, reikia turėti ne tik literatūrinių, bet ir geografijos, istorijos, užsienio kalbų ir netgi matematikos žinių. Pavyzdžiui, atsakant, kiek V. Šekspyras parašė sonetų, užuomina mums sufleruoja, kad „šis skaičius triženklis, o iš antrojo atėmus pirmąjį, gausite trečiąjį skaičių“. Žaidžiant daugumą glumina atrodo visai paprastas klausimas: „Kas parašė eilėraštį „Mano batai buvo du“?“. Visi jį mokame mintinai, žinome ir prisimename iš vaikystės, o ar tikrai žinome, kas jį parašė?
Kūrusieji „Knygosūkį“ susidarė literatūros sąrašus, kurias knygas planuoja perskaityti artimiausiu metu. Žaidimo kūrimas ne tik praturtino žinias, paskatino skaityti, bet ir suartino kuriančiuosius, skatino diskusijas literatūros tema. Šio literatūrinio stalo žaidimo kūrimą remia Lietuvos kultūros taryba. „Knygosūkį“ vasaros metu galima žaisti I. Simonaitytės bibliotekos kiemo skaitykloje (II a.) arba išvykose Klaipėdos regiono viešosiose bibliotekose, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Atviros jaunimo erdvėse.
Tikimės, kad literatūrinis stalo žaidimas „Knygosūkis“ bus įdomus jaunimui, skatins skaitymą, o ateityje kursime jo papildinius ir vėl kviesime žaisti.
